„National Geographic“ misija – skleisti geografines žinias ir skatinti žmones rūpintis mūsų planeta.
Per 130 metų istoriją „National Geographic“ tapo žinomas savo išskirtiniais reportažais ir nuotraukomis apie skirtingas kultūras, gamtą, mokslą ir technologijas. Lietuvių kalba žurnalas leidžiamas nuo 2009-ųjų.
„National Geographich“ žurnalo birželio mėnesio numeryje skaitykite:
Nuostabusis Triestas
Autorius Robert Draper
Fotografė Chiara Goia
Šiaurės Italijoje glūdi nepastebėtas deimantas. Tačiau miestas turtėja dėl susidomėjimo jo uostu.
Jeigu šaltesniais mėnesiais nepučia garsioji bora, pasivaikščioti po didingos Habsburgų laikų architektūros įrėmintas neužgriozdintas Italijos miesto Triesto gatves visada malonu.
Triestas stulbinamai įvairus – kaip kadaise klestėjęs Austrijos-Vengrijos imperijos uostamiestis, įsispraudęs tarp Vidurio Europos ir Balkanų. Tai pasienio teritorija, gyvenama pirklių ir užklydėlių, kurių kiekvienas palieka kultūrinį pėdsaką.
Iš esmės Triestas yra persidirbti nelinkusių kavos mėgėjų ir baro losofų miestas. Jų kultūra itališka, o būdą suformavo gamtinė aplinka. Jie geria vietinį vyną: Malvasia, Vitovska, Terrano, kurio skonyje justi jūra ir uola. Jie valgo nepakartojamą Karsto regiono sūrį Jamar, kuriam būdingas beveik pirmykštis žemiškas pieno skonis, neabejotinai nulemtas brandinimo maždaug 70 m gylio urvuose. Kai tik įmanoma, jie būna lauke; vos padvelkus vasarai, Triesto gyventojai plūsta į paplūdimius. Kai nuo kalnų atšvilpia nežabotas miesto simbolis bora, kai kurie įsitaiso ant Molo Audace ir meta iššūkį 150 km/val. greičio vėjui, grasinančiam nublokšti į jūrą
Piečiausias planetos medis
Autorius Craig Welch
Fotografas Ian Teh
Koks medis auga šios šylančios planetos tolimiausiuose pietuose? Mūsų komanda leidosi
į paieškas.
Prie pietinio Pietų Amerikos galo ant šlaito virš klastingo purslų verpeto, kur susiduria Ramusis ir Atlanto vandenynai, styro septyni jauni medeliai. Sunku pasakyti, ar šie susisukę pavyzdžiai atperka neįtikėtinas mūsų pastangas juos rasti. Skridome per vandenynus, 32 valandas pukšėjome keltu, 10 valandų siūbavome užsakytu mediniu laiveliu, kurio kapitonas pusiaukelėje prisipažino dar niekada neplaukęs šiuo pragaištingu jūros ruožu. Ir tik tada pasiekėme kelionės tikslą – Horno salą (Isla Hornos), kurioje yra Horno kyšulys (Cabo de Hornos), piečiausias Ugnies Žemės (Tierra del Fuego) taškas. Ten žygiavome per štorminį vėją, kuris vertė iš kojų, slydome ant pingvinų mėšlo ir iki pažastų skendome raugerškių brūzgynuose.
Sukorėme visą šį kelią tam, kad nužymėtume ribą, kurios dar nenubrėžė joks mokslininkas. Atkeliavome surasti piečiausią pasaulio medį.
Kultūrų susidūrimai
Autorė Nina Strochlic
Fotografė Nadia Shira Cohen
Meksikos majų bitininkai mato pavojų savo gyvenimo būdui, kurį kelia menonitų kolonistų auginami sojų laukai.
„Kaip tai prasidėjo?“ – klausia Everardas Čablė (Everardo Chablé). Lauke blėstant dienos šviesai, jis įsitaisęs ant taburetės savo svetainėje. Vienintelis garsas šiame Jukatano (Yucatán) pusiasalyje esančiame Meksikos miestelyje – kur nėra mobiliojo ryšio ir trūksta elektros energijos – kieme jo tėvo garsiai leidžiama muzika. Jis ima pasakoti.
„Tūkstančius metų majai laikė bites. Tada atvykę menonitai su didelėmis mašinomis ėmė kirsti didžiulius plotus, kuriuose maitinasi bitės. Čia buvo nepaliestas miškas su itin trapiomis ekosistemomis – mazamomis, arakariais – ir, svarbiausia, bitėmis, kurios palaiko gyvybę. Pradėję kirsti miškus jie sunaikino viską, kas čia gyvavo tūkstantmečius.“
Pavojingas Kelias. Tarp Žemės Ir Dangaus
Autorius Giorgi Gogua
Fotografai Fernando Javier Urquijo ir Nikolozas Mchedlidzė
Kiekvienais metais Sakartvele, Kaukazo kalnuose, paklusdami senosioms tradicijoms ir metų laikų kaitai, gyvulių augintojai gena savo bandas, skrosdami ganyklas ir... laiką.
6 val. ryto mane, miegantį palapinėje, kurią pasistačiau viduryje patižusio kelio, pažadino sunerimusio Giorgio Karsamaulio (Giorgi Karsamauli) balsas. „Greičiau kelkis, turime judėti!“ – paragino piemuo.
Pro prasegtą atvartą į palapinę plūstelėjo vėsa ir liūties šniokštimas. 850 jo avių buvo dingusios.
Tą pakriką 2019 m. gegužės rytą mūsų „Na- tional Geographic“ komandos lydimi aviganiai ketino leistis į 250 km kelio paskutinę atkarpą iš žiemos ganyklų Širako slėnyje į Tušetiją – nuo pasaulio atskirtą savitą kalnų regioną šiaurrytinėje šalies dalyje. Bet oras sumaišė visas kortas. Užuot persiritę per kalnagūbrį į vasarines ganyklas, kur gyvuliai genami nuo neatmenamų laikų, piemenys atsitraukė ant žemesnio šlaito, palikdami avis, kurios per naktį mirtinai sušalo.
